15 Rgp Kaip prisiminti save, kai galvoji apie kitus?
Atrodo, viską suplanavau, apskaičiavau ir šį kartą tikrai laiku įgyvendinsiu. Dar tik prasideda diena, lekiu pro duris… Ir staiga! Draugės skambutis. Ji nori sužinoti mano nuomonę vienu klausimu, atsakymas į kurį užtruks maždaug pusę valandos. Pusę valandos!!! Norisi padėti draugei ir taip pat norisi nepavėluoti. Ką rinktis?
Kita situacija: dirbu savo darbus ir kita draugė manęs paprašo išversti ‘trumpą’ tekstą iš anglų kalbos. Aš net nedvejodama sutinku, tačiau dėl to nespėju padaryti savo pačios darbų.
Trečia situacija: vairuoju. Važiuoju antra juosta, geitį minimaliai viršiju. Pirmoje juostoje šliaužia keli sunkvežimiai. Už manęs atlekia automobilis ir mirksi ilgosiomis šviesomis. Nori, kad pasitraukčiau. Stengiuosi ignoruoti. Jis nepasiduoda ir toliau šviečia man savo lempomis tiesiai į veidrodėlį. Jau praktiškai lipa ant mano mašinos bagažinės. Galvoje suskamba geneali mintis: „Gal dėti ant stabdžių?“ Bet ne, neišlaiko nervai ir aš pasitraukiu pati įkišdama save tarp dviejų šliaužiančių sunkvežimių. Ir ko aš save taip nuskriaudžiau? Tik dėl to, kad kažkas viršija greitį gerokai daugiau nei aš.
Visos trys situacijos yra skirtingos, tačiau jos turi vieną bendrą bruožą – visais atvejais aš pamečiau savo kelią dėl takelio, nes kažkam kažko reikėjo. Pamiršau save. Pamiršau, ko noriu aš. Pamiršau savo tikslą. Ir kiek tokių situacijų pasitaiko mano gyvenime? Turbūt nė sakyti nereikia.
Tai kaip prisiminti save tada, kai pasimeti tarp kitų žmonių lūkesčių ir norų? Juk padėti tai norisi! O kaip padėti sau?
Grįžti į save padeda labai veiksmingi keli paprasti klausimai:
- „O ką aš dabar darau?“
- „Ko aš siekiu?“
- „Koks mano šio veiksmo tikslas?“
Pirmoje mano minėtoje situacijoje atsakymas būtų – „Aš skubu, noriu suspėti laiku, nepavėluoti“. Tuomet pasirinkčiau draugei perskambinti vėliau, tada, kada man patogu, nes kitaip nepadarysiu to, ką užsibrėžiau. Žinoma, jei ji pasakytų, kad klausimas yra labai svarbus ir skubus, situacija susiklostytų kitaip – greičiausiai mano tikslas nepavėluoti pasikeistų į užduotį padėti draugei, nes tikėtina, kad jos atvejis yra svarbesnis.
Antrame pavyzdyje, uždavusi sau šiuos klausimus, suprasčiau, kad aš noriu pabaigti savo darbus ir įvertinčiau situaciją bandydama nuspėti, kiek ilgai užtruktų teksto vertimas ir, ar sutikusi tai daryti, spėčiau atlikti savo darbus. Tikriausiai ištarčiau tą nemalonųjį žodį „Ne“ ir atsisakyčiau padėti.
Trečiu atveju, iš kelio pasitraukčiau tik tuomet, jeigu neskubėčiau ir, jeigu man būtų patogu tai daryti.
Save bei savo siekius prisiminti yra labai svarbu, nes kai to nedarome, esame tarsi tampomos įvykių, situacijų, kitų žmonių norų ir poreikių. Tuomet mūsų veiksmų efektyvumas mažėja. Tampame ‘išsitaškiusios’. Jaučiamės bejėgiškai blaškomos gyvenimo vėjų, tarsi nebūtumėm savo gyvenimo šeimininkėmis. O mes galime jomis būti! Galime siekti savo svajonių. Galime tvirtai eiti savo keliu ten, kuri tik panorėsime.
Tai paprasta.
Tereikia prisiminti save.
Ir tik tada rinktis, kas toje situacijoje yra svarbiau – tavo ar kito žmogaus norai.
No Comments