Labai svarbus dalykas, kurio mūsų nemoko mokykloje

02 Rgs Labai svarbus dalykas, kurio mūsų nemoko mokykloje

Kuo skiriasi gyvenimo mokykla nuo tos mokyklos, į kurią leidžiame savo vaikus?

Mokykloje galima labai daug išmokti naudingų ir… nenaudingų dalykų. Apie naudingus dalykus mes nekalbėsime, nes jų pilna prirašyta mokyklų bei mokslo metų programose. Tačiau apie netgi žalingus dalykus, kuriuos mes ir mūsų vaikai išmokstame mokyklose, labai mažai kas kalba.

Yra vienas be galo svarbus įgūdis, kuris gyvenime veikia visiškai atvirkščiai, netgi priešingai nei mokykloje. Tai yra gebėjimas klysti – daryti klaidas.

Kaip yra mokykloje?

Mokykloje sėkmingas yra tas, kuris nedaro klaidų. Ten mus moko neklysti, mes esame baudžiami už klaidas. Dažnai net gėdinami. Mūsų klaidos yra pabrėžiamos ir pabraukiamos raudonai.

Kaip jaučiasi vaikas, kai jis parašo 9 žodžius gerai ir 1 su klaida? Iš 10 žodžių jis parašė vieną neteisingai ir 9 teisingai, o jaučiasi kaip nevykėlis! Nes padarė vieną klaidą! Visas dėmesys skiriamas tai vienai klaidai ir jokio dėmesio neskiriama teisingai padarytam darbui, kuris sudaro net  90 proc.

Negana to, kai kuriuose mokyklose yra mokytojų, kurie net neleidžia pasižiūrėti per kontrolinį darbą padarytų klaidų. Tai kaip iš jų mokytis? Kokia vaikui iš to nauda, jei nesudaromos galimybės ištaisyti klaidų bei iš jų pasimokyti?

Kaip yra gyvenime?

Gyvenime sėkmingas yra tas, kuris daro daug klaidų ir iš jų mokosi!

Čia svarbūs yra abu aspektai: (1) daryti klaidas ir (2) iš jų mokytis, nes kitaip jos neturi prasmės.

Taip pat svarbu suvokti keletą dėsnių:

• Klaidų darymas rodo veiksmą. Neklysta tik tie, kurie nedaro nieko naujo. Visi, kurie mokosi kažko naujo, atlieka veiksmus pirmą kartą, išeina iš komforto zonos, atlieka senus veiksmus naujoje situacijoje ir t.t. visi jie daro klaidas. Tas, kas sėdi savo saugiam kokone ar prie TV ant sofos, daro kur kas mažiau klaidų (nors tai ir yra jų klaida). Tokių žmonių gyvenimas yra saugus ir vienodas.

• Klaidų darymas padeda tobulėti – patirtis kaupiama per klaidas. Daug greičiau išmokti kažką naujo ar patobulinti savo įgudžius galime nebijodami daryti klaidas. Kiekviena klaida yra labai vertinga dovana, nes tai suteikia galimybę atkreipti dėmesį į probleminę sritį. Pavyzdžiui, versle: jei pradedam savo naują verslą ir netyčia pataikom į situaciją, kur mums labai gerai sekasi. Mes net nežinom kodėl, bet klientų yra pakankamai daug. Tuomet mums nereikia domėtis, kaip pritraukti naujų klientų, kaip teisingai pritaikyti marketingo strategiją, kaip pteikti produktą ir pan. O jeigu nesiseka, mes esame priversti gilintis į tokius dalykus ir išmokstame kur kas daugiau. Kitą kartą mes jau žinosime, kaip geriau daryti arba nedaryti.

• Klaidos nepanaikina gero rezultato. Jeigu mes padarėme 9 dalykus gerai ir 1 su klaida, tai nepanaikina mūsų gerai atlikto rezultato. Žvelkime objektyviai ir įvertinkime tai, kaip: 90 proc. darbo atlikta gerai ir 10 proc. reikėtų patobulinti. Pagaukime save, kai elgiamės kaip mokykloje ir nesureikšminkime klaidų. Priimkime tiek klaidas, tiek ir jų nebuvimą. Ypač, kai bendraujame su savo vaikais.

• Klaidos nerodo žmogaus kvailumo ar protingumo, jeigu jos nesikartoja. Mokykloje išmokome klaidų skaičių sieti su kvailumu: kuo daugiau klaidų, tuo kvailesnis žmogus. Gyvenime tai nėra susiję, nes klaidas daro absoliučiai visi – net ir labai protingi žmonės kažko nežino arba nemoka. Tačiau tai nėra taikoma, kai tas pačias klaidas darome vėl ir vėl.

Jeigu jau sutinkame, kad visi klysta, reiškia klystame ir mes. Jeigu mes vis tiek klysime, tai geriau jau klyskime daugiau ir greičiau, nes taip greičiau tobulėsime bei įgausime patirties.

Kaip pavyzdį paimkime vaikščioti besimokantį kūdikį. Įsivaizduokime, kad  jis bijo suklysti. Ropinėja, ropinėja ir sugalvoja atsistoti. Įsikimba į stalo koją ir sėkmingai atsistoja. Po kurio laiko jis sugalvoja žengti pirmą žingsnį, pasileidžia ir krenta ant žemės. Tada jis sau pasako, kad yra nevykėlis, nesugeba vaikščioti arba, kad jam ir taip gerai, nes jis gali ropinėti, o vaikščioti jam visai nereikia. Dar mama prisideda pasakydama: „Tu ką, nežinai, kad visai kitaip kojas reikia dėti, kai vaikštai?!“ Taip jis priima sprendimą, kad vaikščiojimas yra ne jam ir užauga nemokėdamas vaikščioti.
Taip nebūna! Nes čia mes aiškiai suprantame, kad mokantis vaikščioti reikia palaikymo, kad kristi ir klysti yra visiškai normalu! Mes sakome vaikui: „Tu gali! Bandyk dar kartą! Tau tikrai pavyks!“ Ir nelaikome jo kvailiu. O vaikas nežino, kas yra klaida. Jis deda kojas, kaip jam išeina. Tada krenta. Tada stojasi. Nesąmoningai analizuoja ir vėl bando, vienaip, kitaip, tol, kol pavyksta. Jeigu būtent taip ir užaugę žiūrėtumėm į savo bei kitų klaidas įvairiose sferose, pasiektumėm labai labai daug.

Klysti galima saugiai. Galime apskaičiuoti riziką ir klysti tam tikruose saugiuose rėmuose. Kaip jau minėtas vaikas, kuris mokosi vaikščioti, pirmus žingsnius žengia saugioje aplinkoje (dažniausiai namuose), palaikomas tėvų ir pradeda nuo mažų žingsniukų. Jis juk nepradeda nuo suaugusio žmogaus žingsnių, nesiskolina pinigų vaikščiojimo batams, neprisigiria draugams, kad rytoj pradės vaikščioti. Taigi, klaidų mastą bei galimą nuostolį galime pasirinkti. Pasiskolinę pinigų, mes rizikuojame patirti didesnį finansinį nuostolį. Prisigyrę draugams ir suklydę, galime pakenkti savo reputacijai. Tai suprasdami, mes turime galimybę kontroliuoti galimą klaidų nuostolį.

O kaip darome mes, kai elgiamės pagal mokykloje išmoktą modelį? Jei būtume tas vaikas, tai mes saugiai sedėtume iki paskutiniųjų (pasilikimas komforto zonoje, klaidų vengimas), kol galiausiai vieną dieną mūsų draugai pradėtų vaikščioti ir mes nuspręstumėm, kad kitaip jau nebegalime, todėl irgi norime (arba mus priverstų tėvai, nes mums jau 2-3 metai ir seniai laikas vaikščioti). Tada paprašytume tėvų, kad mums papasakotų, kaip reikia vaikščioti (teorinis kursas), paprašytume, kad nupirktų mums šalmą, ortopedinius, vaikščioti padedančius, pirmuosius batukus, apsaugas, specialas kelnes ir t.t. (įrangos ir priemonių pasiruošimas, finansavimas). Tada apskelbtumėme visiems, kad rytoj pradėsime vaikščioti (viešieji ryšiai). Susirinktų minia giminių. Mes apsitaisytumėme savo nauja įranga ir žengtumėm pirmą žingsnį. Tada kristumėm, apsiverktumėm ir toliau sedėtumėm. Visi juokdamiesi išsiskirtystų. Likę vieni, mestumėm į šalį visus nereikalingus daiktus, tvertumėmės į stalo koją ir bandytumėm iš naujo.

Tokiu būdu atliekama labai daug nereikalingų veiksmų, kurių galime nuo pat pradžių išvengti. Taip daugelis pradeda savo verslą. Baigia mokyklą, universitetą, tada pasidaro verslo planą, susiperka įrangą, išsinuomoja ofisą, paskelbia atidarymą, pradeda pardavimus. Ir niekas neperka.

100 klaidų hipotezė

Įsivaizduokite, kad visi turi 100 kartų nukristi, kad išmoktų vaikščioti arba 100 kartų suklysti, kad sukurtų sėkmingą verslą, pilnavertiškus santykius, pasiektų norimą rezultatą ir pan. Tai gal geriau tas 100 klaidų padaryti kuo greičiau, sukaupti patirtį bei mėgautis didesniais rezultatais, nei bijoti ir tą 100 klaidų laikotarpį ištęsti per visą gyvenimą, kartais apsistojant ties pirmomis 20 ir taip niekad nepasiekiant norimo rezultato?

Nesvarbu, kad mes darome klaidas. Svarbu, kaip su jomis elgiamės ir ko iš jų išmokstame. Tad klyskime drąsiai, su džiaugsmu, su pasididžiavimu, mokydamiesi iš klaidų bei kaupdami patirtį. Kuo mažiau bijosime, tuo intensyviau pradžioje klysime ir tuo greičiau tapsime geresnėmis specialistėmis toje srityje, kurioje norime tobulėti.

Keletas patarimų:

• Priimkite klaidas, kaip natūralų ir neatsiejamą tobulėjimo bei mokymosi komponentą. Neturėkite lūkesčių, kad klaidų nebus.
• Nepriekaištaukite sau ir kitiems dėl klaidų, nesmerkite, neklijuokite tokių etikečių, kaip „nieko nesugebanti(s), kvaila(s)“ ir pan. Atvirkščiai, girkite save ir vaikus už klaidas, ieškokite būdų jas paversti kuo labiau naudingomis. Padrąsinkite bei palaikykite.
• Jeigu jūsų vaikai eina į mokyklą, pakalbėkite su jais apie tai.
• Būkite objektyvios. Skirkite atitnkamai daug dėmesio ir gerai padarytai darbo daliai, ne tik klaidoms. Jeigu gerai padaryta dalis sudaro 80 proc., o klaidos -20 proc. Tai taip ir paskirstykite savo dėmesį.
• Kelkite naudingus klausimus:
  – Ko aš galiu iš to išmokti?
  – Kokias klaidas aš kartoju nuolat?
  – Kokią naudą galiu gauti iš tos klaidos ir kaip?
  – Kiek aš patobulėjau lyginant su praėjusiu kartu?
  – Kaip kiekvieną klaidą paversti savo stiprybe?