Stipri moteris – ta, kuri klauso vyro? Apie stereotipus kitaip

16 Rgs Stipri moteris – ta, kuri klauso vyro? Apie stereotipus kitaip

Neseniai mano akis užkliuvo už konferencijos „Tvirta mergaitė. Apie vaikų gyvenimą be rožinių ir žydrų sienų“ pavadinimo. Tikiu, kad tai yra gera bei naudinga konferencija. Būtų dar geriau, jei pavadinimas būtų kiek kitaip suformuluotas. Nes kokią įtaką mergaitės tvirtumui gali daryti sienų spalva? Na gerai, čia tikriausiai turima omenyje platesne prasme, apie mergaičių ir berniukų stereotipus, kurie pasireiškia per išorišką skirstymą naudojant spalvas, daiktus ir kitas priemones. Siekdamas paneigti lyčių stereotipus, toks pavadinimas dar labiau juos sustiprina. Panašiai, kaip išimtis patvirtina taisyklę. Tai atsipindi daugumos mąstymą ir tarsi sako, kad mergaitės, kurios gyvena tarp rožinių sienų, negali būti tvirtos, o tos kurios gyvena kitaip – išauga tvirtesnės. Kodėl yra manoma, jog mergaitė, su rožiniais drabužiais ir gyvenanti tarp rožinių sienų, negali būti tvirta? O jeigu ji šviesiaplaukė gražutė miela blondinė ir dar su barbe rankoje? Tai jai šansų nėra?

Kas yra atvirkštiniai stereotipai? 

Atitinkamas pavyzdys būtų apie moterį, kuri klauso savo vyro. Turiu klientę, kuriai vyras kartais neleidžia eiti susitikti su draugais, ir ji jo klauso. Kaip visuomenė, ypač kitos moterys, mato šią situaciją. Kad silpna moteriškė neturi savo nuomonės bei yra visiškai paveikta vyro. Todėl ji dažnai susilaukia neigiamų komentarų, ypač iš draugių. „Neklausyk tu jo“ – sako jos. „Aš pati nusprendžiau jo klausyti. Tai yra mano nuomonė, man taip patinka daryti“ – atrėžia ji. Ir tikrai. Kokią teisę turi svetimi žmonės aiškinti, kaip kuriai moteriai elgtis? Niekas negali jos priversti klausyti savo vyro, jeigu ji to nenori. Nebent vyras naudoja smurtą ir jai gresia pavojus. Bet šis atvejis ne apie tai. Ji laisva valia nusprendė paklusti vyrui ir tai laiko stiprybe, o ne silpnybe. Tos, kurios turi antras puses, tikriausiai sutiks, kad kartais neklausyti draugo ar vyro yra lengviau nei jo paklausyti. Jei draugas prašo grįžti anksčiau iš darbo, tai taip ir norisi jame ilgiau užsibūti. Specialiai. Arba, jeigu vyras paprašo padaryti arbatos, susiūti kojines ar pagaminti pietus konkrečiu laiku. Taip ir norisi… O vat paklausyti, reikia stiprybės. Ir dar daugiau jos reikia apie tai kalbėti.

Kad moteris turi klausyti vyro yra stereotipas. Kad moteris turi neklausyti vyro yra tas pats stereotipas, tik atvirkščiai. Kitaip tariant, tai naujasis stereotipas, kuris susiformavo siekiant pasipriešinti senajam. Kai moteris pati nusprendžia, kaip ji nori elgtis, tik tada ji yra išties laisva, nepriklausomai nuo to, ar jos pasirinkimas atitinka stereotipus, ar ne.

Lyčių stereotipai apie pasakas

Jeigu skaitote savo vaikams, yapč dukroms, pasakas, tikriausiai taip pat susidūrėte su nuomone apie stereotipus žymiosiose pasakose. Labai daug kritikos susilaukia tokios pasakos, kaip „Raudonkepuraitė“ ir „Pelenė“. Manoma, kad per jas perduodami stereotipai apie silpnas moteris, kurias gelbsti vyrai. Užtat  berniukams tokie pasakojimai, kaip „Tomo Sojerio nuotykiai“ suteikia drąsos, ryžto ir įkvėpimo. Yra iniciatyvų, manančių, jog tikslinga būtų sukeisti vaidmenis vietomis ir iš Pelenės padaryti Pelenį, kurį išgelbsti princesė? Ir ką tai pakeis? Vienus stereotipus kitais? Ir taip skundžiamės moteriškais vyrais ir vyriškomis moterimis. Pasaka apie Pelenį tą problemą tik dar labiau pagilintų.

Esminės problemos šaknys yra tame, kad moterys kažkodėl mano, jog būti stipriomis ir ‘išsilaisvinti’, jos gali tik vyrų sąskaita, t.y. joms gali būti gerai, jeigu vyrams bus ne taip gerai arba, jeigu jos turės vyriškų bruožų. Moterys bendrąja prasme save nuolatos lygina su vyrais. Kas uždirba daugiau, kas kaip rengiasi, kas turi teisę vaikščioti daugiau apsinuoginęs ir pan. O gal moters stiprybė yra gebėjime būti savimi ir nemėgdžioti vyrų? Nesilyginti su jais? Ne konkuruoti, o tiesiog klestėti? Nesvarbu, su sijonu ar su kelnėmis, su rožiniais drabužiais ar kitos spalvos, su moteriškais bruožais ar be jų. Tiesiog būti. Būti tokia, kokia ji yra, kokia kviečia būti atvira širdis, nesukaustyta stereotipų pančiais.

Dabartiniais laikais būti moteriška siejasi su silpnumu. O vyriška moteris laikoma stipria. Tačiau tai – tik požiūrio klausimas. Pavyzdžiui, kai man mama skaitė Tomo Sojerio ir Hekilberio Fino nuotykius, aš buvau gal 5-7 metų amžiaus. Man net menkiausios minties nebuvo, kad jų vietoje negaliu būti aš, nes aš mergaitė. Atvirkščiai, mane taip žavėjo kai kurie jų poelgiai, kad man net pavyko keletą pritaikyti savo vaikiškame gyvenime. Jeigu mergaitė auga sveikoje aplinkoje ir pasitiki savimi, visa kita tampa nebe taip svarbu. Tai gal čia ne herojaus lytyje yra esmė, o požiūrio į tą lytį? Jeigu mes sureikšminame lyties svarbą, tai ji ir tampa svarbi.

Pabandykime visai kitu kampu pažvelgti į tris populiarias pasakas ir pažiūrėkime, ar tikrai moterys pateikiamos tik kaip silpnos būtybės:

• „Raudonkepuraitė“ – tai pasaka, kurios atžvilgiu kol kas man teko girdėti daugiausia kritikos. Neva kvailutė mergaitė, leidžiasi apgaunama vilko, pasitiki visokiais pašlemėkais ir per savo nenuovokumą buvo šio plėšrūno (vyr. lyties) suvalgyta bei išgelbėta medžiotojų (taip pat vyrų). Toks požiūris sudaro įspūdį, kad Raudonkepuraitė yra silpna, bejėgė, nieko nesuprantanti mergaitė, su kuria vyrai daro ką nori (valgo arba gelbėja).
Dabar pabandykime į šią pasaką pažvelgti kitu kampu. Mergaitė, kuri viena ėjo per mišką (drąsi), nešdama sergančiai močiutei duonos (rūpestinga), sutiko geru apsimetusį blogą vilką (nekaltumo prezumpcija – tikėjimas žmogaus gerumu, kol nėra įrodyta jo kaltė), gavo patarimą kaip sutrumpinti kelią (išgirdo racionalų būdą sumažinti kaštus) ir juo pasinaudojo (ėmėsi veiksmų). Tačiau kelias buvo ilgesnis (ji suklydo), ir vilkas ją aplenkė. Atėjusi pamatė, kad senelei kažkas ne taip ir dėl to klausinėjo (kilo įtarimų, bandė patikrinti situaciją), tačiau atsakymai ją įtikino, kad viskas yra gerai (pasitikėjimas senele). Galiausiai buvo išgelbėta (priėmė pagalbą).
Drąsa, rūpestingumas, nekaltinimas be įrodymų, racionalus noras sutaupyti, konkrečių veiksmų ėmimasis, nebijojimas suklysti, pasitikrinimas, kai kyla abejonių, pasitikėjimas savo komandos/šeimos nariais, gebėjimas prašyti ir priimti pagalbą, kai jos reikia – ar visa tai nėra lyderių bruožai? Ar tai nėra stipraus žmogaus savybės? Kodėl mes nematome Raudonkepuraitės, kaip drąsios ir stiprios? Tai, kad pasirenkame ją matyti kaip vargšę, kvailą ir bejėgę daugiau pasako apie mus, nei apie pačią Raudonkepuraitę.

• „Pelenė“ – vėl ta pati istorija apie vyro, tik šį kartą princo, išgelbėtą vargšę mergaitę. Čia vienas požiūris. Bet visada yra ir kitoks požiūris. Štai vienas iš kitų galimų variantų. Pelenė – našlaitė, kuri auga valdingos pamotės (pagalvokite, ar ši pamotė – stipri moteris?) bei jos dukrų šeimoje. Nors yra engiama, ji laikosi oriai ir neatsako tuo pačiu. Kiek stiprybės tam reikia? Nesimurgdyti tame mėšle, į kurį mus bando įtraukti kiti nelaimingi bei pikti žmonės? Silpnas žmogus taip tikrai nesugebėtų. Jis palūžtų arba keršytų, gal pabėgtų. Nuo pamotės priklauso Pelenės pragyvenimas, tad ji elgiasi racionaliai ir bando prisitaikyti. Galbūt dar neatėjo tinkama proga bėgti arba maištauti? Vieną vakarą, bedirbdama, ji akis į akį susiduria su stebuklu – fėja stebuklinga krikštamotė (gelbėtoja – moteris!) padovanoja jai suknelę ir suteikia netikėtą progą. Dabar stabtelėkime ir pagalvokime, kaip šioje situacijoje elgtųsi dauguma šiuolaikinių moterų. Pirma, jos netiki stebuklais. Dėl to praleidžia daug neįtikėtinais būdais atsirandančių progų. „Nes juk taip negali būti, tai yra neįmanoma“ – mąsto jos. Didelė dalis moterų turi problemų su saviverte. Kai vyras ar kas nors kitas nori joms padovanoti ką nors gražaus, ką jos sako? „Baik švaistyti pinigus! Man to nereikia. Kur aš eisiu su tokia brangia suknele/papuošalu ir pan.? Geriau pataupykim pinigus namui/kelionei/mašinai/vaikų reikalams ir pan.“ Ar ne taip? O Pelenė buvo drąsi pasinaudoti netikėtai pasitaikiusia proga ir priimti labai prašmatnią dovaną. Ji nesijautė neverta, negalvojo, kas bus, jeigu jai nepavyks, negalvojo apie tai, kas gali būti blogai. Ji stačia galva nėrė į ryškiausią savo gyvenimo nuotykį.Priežasčių nedaryti mes randame labai daug, o vat paimti ir padaryti kažką, rodos, beprotiško, išeiti iš savo komforto zonos, mums yra iššūkis. Net jei tai yra teigiamas nuotykis, mes dažniausiai pasiliekame prie sau įprastų reikalų. Taigi, šiuolaikinė pelenė, greičiausiai neitų į balių, nes jai ir taip gerai, nėra ko čia blaškytis, reikia dirbti, ji gali pati savimi pasirūpinti, jai pagalbos nereikia, kas, jeigu nepavyks?. Girdėtos frazės?
Pokylyje ji patiria nerealų nuotykį, po kurio viskas grįžta į savo vėžias, kol vieną dieną princas su bateliu pasibeldžia į jos namų duris, pamatuoja jai batelį ir tada viskas pasikeičia. Juk ji galėjo ir neateiti batelio matuotis. Prisiminkime, kiek kartų mes bėgome tolyn arba slėpėmės nuo savo laimės? Ar jums pažįstamas jausmas, kai atsiranda proga žengti žingsnį link gerų pokyčių, o norisi bėgti šalin? Tam reikia išminties, drąsos ir stiprybės elgtis ne taip, kaip esame įpratusios, o siekti savo svajonių.

• „Undinėlė“ – apie šią pasaką parašysiu trumpai, pateikdama tik vieną požiūrį, tačiau jūs galite mintyse apsvarstyti ir kitus galimus variantus. Siekdama savo svajonės, ji buvo drąsi, stojo į kovą su savo aplinka, iš jos išsivadavo ir paaukojo viską (savo balsą ir net gyvybę) dėl vienintelės progos būti laiminga. Viskas arba nieko! Tai vienas iš drąsiausių, stirpiausių, labiausiai rizikingų ir nuoširdžiausių poelgių, koks gali būti. Ji pasirinko geriau gyventi laimingą gyvenimą arba mirti, nei pasilikti nelaimingoje povandeninėje egzistencijoje. Ji rizikavo ir paaukojo savo gyvybę už tai, kuo tikėjo.  Tai yra tikras riteriškas, herojiškas ar net didvyriškas poelgis. Sutinkate?

Kas padeda išsivaduoti iš stereotipų?

Skirtingų požiūrių į tą patį dalyką gali būti šimtai ar net tūkstančiai. Mes pasirenkame vieną iš jų.
Neesmė, kokios spalvos yra sienos ar kokios lyties herojai veikia pasakose. Esmė tame, kaip mes pasirenkame tai matyti ir, ką apie mus sako mūsų pasirinkimas. Kartais stiprybė yra silpnume, ir – atvirkščiai. Nėra vienos visiškai teisingos formulės. Tačiau, kai žmogaus savivertė yra sveika, visa kita netenka neigiamų galių. Auginkime psichologiškai sveikus vaikus, su sveika saviverte ir jie natūraliai bus tvirti bei stiprūs, nepriklausomai nuo jų lyties.

Kai skaitote pasakas, pakalbėkite su savo vaikais. Paklauskite, kas jiems patiko, kas įkvėpė, ką irgi norėtų panašaus padaryti, pasiekti, pamatyti. Jei auginate mergaites, esu tikra, kad paskaičius apie vyriškų herojų nuotykius ir paklausus, ar jos irgi taip norėtų, nesulauksite atsakymo: „Aš gi mergaitė, tai – ne man.“ Toks požiūris išsivysto kiek vėliau, per ilgą laiką, ir daugiausia auklėjimo dėka. Taip taip, vaikai perima tėvų požiūrį į gyvenimą bei lyčių vaidmenis. Tad norėdamos išauginti stiprias dukras, pirmiausia nebijokite pačios būti stiprios. O didžiausia stiprybė yra būti savimi. Net jeigu tai reiškia, kad klausysite vyro arba gyvensite tarp rožinių sienų.

Turėkime savo nuomonę apie lyčių vaidmenis

Aš laikausi nuomonės (ir jūs drąsiai galite su ja nesutikti), kad moterys ir vyrai yra skirtingi. Kad nei viena lytis nėra nei geresnė, nei blogesnė. Abi turi būti vienodai gerbiamos, bet neturi būti vienodos. Kai man klientė sako:“Aš esu stipri moteris. Aš tekėsiu, kai turėsiu savo butą ir pakankamai pinigų. Aš galiu pati savimi pasirūpinti“. Jaučiu, kad ji vadovaujasi stereotipais, tik taiko juos atvirkščiai. Kad ji veikiau bando kažką įrodyti, nei būti savimi. Nes kai esi savimi, pinigų suma ar butas (t.y. išoriniai dalykai) neturi tokios didelės reikšmės. Tokios frazės, kaip: „Mano vyras yra silpnas, jis nemoka to ir ano. Aš viskuo pasirūpinsiu. Kas geriau padarys, jei ne aš. Aš esu stipri. Dirbsiu, kiek reikės. Nesvarbu, kad mano sveikata prastėja. Aš kaip nors susitvarkysiu, o kiti tegu pasiilsi“, rodo iškreiptą stiprumo suvokimą. Kartais neprisiimti didžiulės atsakomybės už save bei kitus ir nekontroliuoti visko aplinkui reikia kur kas daugiau stiprybės. Leisti savo vaikams ir kitiems šeimos nariams patiems klysti bei savimi pasirūpinti, nesikišti, kol tai nėra būtina, yra sunkiau nei tiesiog ateiti ir padaryti viską ‘teisingai’.

Dabar suformuotas stiprios moters idealas nebūtinai yra teisingas arba neteisingas. Lyčių vaidmenys ir suvokimai apie juos nuolat kinta, tad neprisiriškime prie jų. Nesivadovaukime stereotipais nei tiesiogine, nei atvirkštine prasme. Kelkime savo savivertę, būkime savimi ir ieškokime savo kelio – tai kur kas naudingesnis tikslas, nei siekti būti tvirtomis ar stipriomis moterimis bei tokiomis auginti savo dukras.