Koučingas moterims | Koučingas moterims: ko galima pasimokyti iš konfliktinės situacijos kelyje?
Aptariama reali gyvenimiška situacija ir pateikiamas pavyzdys, kaip ją galima analizuoti bei iš to pasimokyti. Paskaityk ir pritaikyk savo gyvenime.
Konfliktas, kelyje, gatvė, piktas vyras, vairuotoja, savianalizė, elgesio modelis, aukos vaidmuo, agresorius, džipas, konfliktų sprendimas
768
post-template-default,single,single-post,postid-768,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,,qode_grid_1300,qode-theme-ver-14,qode-theme-starflix,wpb-js-composer js-comp-ver-5.4.5,vc_responsive
 

Konfliktinė situacija kelyje. Ko iš jos galima pasimokyti?

Konfliktinė situacija kelyje. Ko iš jos galima pasimokyti?

 

-„Važiuok atgal! Aš čia valandą nestovėsiu (+keiksmažodis)!!!“ – besiskėričiuodamas rankomis rėkia vyras išlipęs iš džipo. Taip šiandien pradėjau savo dieną. Labai gyvenimiška situacija, iš kurios galima labai daug pasimokyti, tad nusprendžiau ją giliau paanalizuoti. Tai yra analizės pavyzdys, kurį galima pritaikyti įvairiose situacijose. Tad rekomenduoju ne tik paskaityti, bet ir atsirinkti, kas tinka tau.

 

Situacija

Viskas prasidėjo kai ryte apie 8 val., kai visi skuba į darbą, važiavau siaura gatvele, kurioje eismas dvipusis, tačiau vietos yra pravažiuoti tik vienam automobiliui arba, kitaip tariant, į vieną pusę. Važiuoju aš ta gatvele ir prieš mane iš kiemo išlenda džipas, važiuojantis į priešingą pusę. Žinoma, mes sustojame vienas priešais kitą ir tada iškyla didysis egzistencinis klausimas – trauktis ar nesitraukti?

Tikriausiai kiekviena esame atsidūrusi panašioje situacijoje. Tai, kaip mes joje elgiamės, labai daug pasako apie mus, apie tai, kokie mes esame tuo metu (nes žmonės keičiasi!). Todėl atsidūrimas tokioje situacijoje yra be galo naudingas savianalizei bei kitų žmonių supratimui, empatijai ugdyti.

Tai va, stovim mes abu vienas priešais kitą. Vyras kažką rėkia ir mojuoja, aš negirdžiu, nes jis dar sėdi viduje. Bandau kažkaip ‘lipti ant bordiūro’ ir ieškoti būdų prasilenkti. Vietos neužtenka. Man važiuoti atgal yra gerokai ilgesnis kelias negu jam, be to už manęs jau pradeda rikiuotis kitos mašinos, tad trauktis reikėtų visai eilei, ne man vienai. Logiškai nusprendžiu, kad pavažiuoti atgal ir mus praleisti turėtų šis vairuotojas, tad ramiai sau sėdžiu ir nekantrauju išgyventi tai, kas bus toliau. Vyras išlipa, jau dabar girdžiu, ką sako, vis dar mojuoja ir eina link manęs. Užsirakinu duris, tačiau truputį praveriu langą. Prisiartinęs jis pakeltu tonu guodžiasi, kaip jam nusibodo tas eismas, kad jis negali ramiai iš namų išvažiuoti ir eikit jūs visi toli toli…

 

Savianalizės žingsniai

Mano širdis iš karto prisipildo užuojautos bei gailesčio. Tai yra moterims labai būdinga motiniška reakcija į įvykius. Pirma mintis: „Vargšas žmogus, reikia pasitraukti. Juk jis taip kenčia kas dieną.“ Pasitraukimas būtų standartinė reakcija iš gailesčio, noro gelbėti, padėti bei vengti konflikto. Suprantu, kad esu iš tų gelbėtojų moterų, kurios nori visiems padėti bei pakeisti pasaulį. Bet ar jam to reikia? Galų gale, ar man pačiai iš tiesų to reikia?

Įsijungia savęs koučingas. Ar jam iš tikrųjų bus geriau, jeigu aš dabar pasitrauksiu ir dar pasitrauks visi, kurie stovi už manęs? Kaip tai gali paveikti ateitį? Jis tikriausiai jausis teisus, kas dieną kaltins vairuotojus, kurie lyg susitarę važiuoja į tą pačią pusę. Tai gali jį paskatinti ir toliau kelti tokius konfliktus kas rytą reikalaujant jį praleisti. Ar nuo to jam bei kitiem bus geriau? Koks yra geriausias sprendimas šioje situacijoje ir kur yra mano atsakomybės ribos?

Jei pasitrauksiu, tikriausiai padarysiu meškos paslaugą, nes gi kas rytą visi važiuojantys nesitrauks dėl jo vieno. Jis žino, kad tokiu laiku yra kamštis į tą pusę, tad gali išvykti šiek tiek anksčiau arba vėliau. Taip pat, jis turi galimybę iš kiemo išvažiuoti ir pasukti į tą pačią pusę kaip ir pagrindinis srautas. Tai jam sudarytų tik mažą nepatogumą: reikėtų apvažiuoti nedidelį ratuką ir jam prisidėtų gal pora minučių kelio. Tad jis gali rinktis. Aš už jo elgesį neatsakau, bet atsakau už savo. Viską apsvarsčius man pasirodo, kad geriausias sprendimas šioje situacijoje yra nesitraukti iš kelio.

OK. Nesitraukiu. Bet ką daryti toliau? Juk jis irgi neketina trauktis. Tai kiek mes čia stovėsime? Jeigu jis nesitrauks, ir aš nesitrauksiu. Kaip tokį konfliktą galima spręsti? Prisiminiau pasaką apie du ožiukus, kurie ant tiltelio susitiko ir vienas kito nepraleido. Šis atsitraukimas nuo situacijos labai padėjo rasti sprendimą. Suvokiau, kaip kvailai tai atrodo ir, kad mes abu esame per daug emociškai įsitraukę, jog rastumėm racionalų sprendimą, tad reikia nešališko žmogaus, kažko panašaus į arbitrą. Iš karto pagalvojau apie policiją ir ramiu balsu jam sakau: – „Gerai. Tuomet aš skambinu į policiją.“ – „Policiją?“ – Jis labai nustebo. „Taip. Man nelieka kitos išeities. Jūs blokuojate eismą ir agresyviai elgiatės“ – tariau siekdama savo telefono.

Mano nuostabai, vyriškis iš karto grįžo į savo automobilį ir pasitraukė man dar berenkant policijos numerį. Labai įdomus momentas yra tas, kad faktiškai aš šioje situacijoje gerai susitvarkiau, nes nesigadinau sau nervų ir tikslą pasiekiau – man pavyko pravažiuoti ir nereikėjo trauktis. Pagal šiuos kriterijus sprendimas buvo geras, tačiau viduje gerai nesijaučiau. Man buvo jo gaila. Norėjosi pasakyti, kad jį suprantu, kad aš irgi būčiau pikta tokioje situacijoje, kad tai yra aukos vaidmuo, kuris jį riboja, nes kaltindamas kitus jis praranda galią keisti savo elgesį, o kartu ir norimą rezultatą. Net gi jaučiausi kalta, kad nepasitraukiau.

Nusprendžiau atidžiau pažvelgti į šį kaltės jausmą. Vėl įsijungia savęs koučingas su įvairiais klausimais:
1) Iš kur tas jausmas kyla? Ar tai yra mano savivertės trūkumo padarinys? O gal noras ir įpratimas gelbėti, įtikti, padėti, nusileisti? Gal būt tai profesinis noras visus ‘koučinti’ ir tokiu būdu padėti (o čia aš tiesiog priverčiau jį pasitraukti be jokio pokalbio)? Tikriausiai tai yra viskas kartu. Ech, kiek daug vietos dar yra darbui su savimi.
2) Ką man tas jausmas duoda? Šioje situacijoje galėjau jaustis įvairiai, pavyzdžiui: kaip nugalėtoja, kaip gera problemų sprendėja, galėjau jausti pasiekimo laimę, pasididžiavimą savimi, galėjau jaustis susinervinusi ar pikta, liūdna, įsiutusi arba neutraliai. Bet ne, iš visų jausmų aš išsirinkau kaltę. Jaučiausi kalta ir tai vyko ne šiaip sau. Kiekvienas jausmas turi prasmę bei tam tikrą vaidmenį. Tai ką man sakė kaltės jausmas? Ką jis man davė? Jis man davė žinojimą, kad esu gera (pagal savo gerumo supratimo standartus). Nes jeigu aš nepasitraukiu, vadinasi esu bloga. Nepasitraukimas šiuo atveju man reiškią išdidumą arba norą būti teisiu paminant kito žmogaus savijautą, tai tarsi koks susireikšminimas (vėl gi, pagal mano subjektyvius įsitikinimus bei gerumo suvokimo standartus). Nors objektyviai žiūrint, gal ir nėra pagrindo tokiam jausmui, visgi jausmas buvo.
3) Ką tai man sako apie mane? Kad aš esu įpratusi kitiems trauktis iš kelio, nebent jeigu man atrodo, kad nesitraukti yra geriau. Kad man rūpi, kaip jaučiuosi aš ir kaip jaučiasi kiti. Kad esu pakankamai stipri atsilaikyti prieš pagundą gelbėti ir nusileisti bei prieš pikto dėdės išorinį spaudimą. Kad mano savivartė dar nėra tokia sveikai didelė, jog galėčiau mėgautis sprendimu, kuris atrodo teisingas, nors jis ir yra kitam žmogui nepatogus. Kad esu linkusi jausti kaltę net ir tada, kai tam nėra pagrindo ir tai man nepadeda siekti tikslų. Jeigu taip pasielgtų mano draugė, tikriausiai nesuprasčiau, kodėl ji jaučiasi kalta, nes gi viską padarė teisingai.

 

Kito žmogaus elgesio analizė 

Siekiant priimti kuo geresnius bei efektyvesnius sprendimus, svarbu yra suprasti tiek save, tiek ir kitą. Kaip tas žmogus jautėsi ir ką tiksliai galvojo aš nežinau ir niekada nesužinosiu. Nepaisant to, iš jo veiksmų bei žodžių galima susidaryti tam tikrą nuomonę bei bandyti atspėti kaip jis galėjo jaustis. Tad naudinga skirti šiek tiek dėmesio ir jo trumpai analizei.

Sprendžiant iš jo elgesio bei žodžių, susidaro įspūdis, kad jis yra aukos vaidmenyje, t.y. kaltina kitus, kad jie jį nuskriaudė. Tai yra pasyvus ir labai patogus elgesio modelis, kurį laikas nuo laiko pasirenkame visi. Tačiau taip jis praranda galimybę rasti efektyvų sprendimą, nes yra labai priklausomas nuo automobilių spūsties. Iš to aukiškumo kyla agresija, nes nu gi kiek galima būti auka, reikia gintis. Taip jis tampa agresoriumi ir čia atsiranda pavojus man pereiti į aukos arba agresoriaus (atsakančio atgal) vaidmenį. Tuomet abu prarastumėme galimybę objektyviai spręsti situaciją. Tai žinodama, aš galiu save apsaugoti nuo automatinio perėjimo į vieną iš šių vaidmenų. Būdamas auka, jis jaučiasi teisus ir geras, nes jį nuskriaudė ‘kamštis’. Svarbu atkreipti dėmesį ir nepriimti asmeniškai. Jis pyksta ant situacijos, o ne ant manęs. Tai suteikia man jėgų nepykti ant jo. Jis nenori trauktis ir tampa agresoriumi, nes jaučiasi sumenkintas ‘kamščio’ ir taip bando atstatyti savo svarbą. Jis save saugo, jo ketinimai yra geri, tik pasirinkta priemonė nėra pati tinkamiausia. Tai suteikia noro ir man turėti gerus ketinimus jo atžvilgiu, t.y. šis suvokimas man padeda norėti ieškoti abiems pusėms gero spendimo (jeigu toks yra), o ne pulti jį, rėkti atgal, bandyti jį vėl sumenkinti. Tokiu būdu atsiranda pagarba kitam žmogui, jo jausmams bei poreikiams. Aišku, esu įsitikinusi, kad jam mano poelgis nepatiko ir nesijautė nei gerbiamas, nei suprastas, nei įvertintas. Bet aš nesu atsakinga už tai, kaip jis jaučiasi. Aš esu atsakinga už tai, kaip jaučiuosi ir ką darau aš, už savo intencijas bei pasirinkimus.

 

PAMOKOS:

•Geri sprendimai ne visada yra patogūs;
• Visiems neįtiksi, tad kartais tenka rinktis;
•Geriausio sprendimo paieška prasideda nuo klausimų sau ir apie save, nuo savo atsakomybės suvokimo;
•Mes esame atsaking tik už savo elgesį, jausmus bei pasirinkimus. Jei bandome prisiimti atsakomybę už kitus, tuomet dažniausiai verčiame juos kažką daryti per prievartą;
•Jei kitas ant tavęs rėkia, labai tikėtina, kad jam yra blogiau negu tau, arba jis jaučiasi blogiau negu tu;
•Kartais padėti kitam yra lengviau arba norisi labiau nei padėti sau;
•Nereikia visų gelbėti. Kartais nepadėti ir yra tikroji pagalba;
•Kito žmogaus supratimas padeda geriau jaustis bei ieškoti optimalių sprendimų;
•Geriausias idėjos, kaip elgtis tam tikroje situacijoje ateina tada, kai atsitrauki nuo savo taško ir pamatai situaciją iš šono. Tada pavyksta aiškiau suvokti, kad visi mes esame vienodai svarbūs (tiek aš, tiek ir kiti);
• Vidinė jausena ne visada yra objektyvus kompasas, rodantis kaip reikia elgtis. Kartais tai yra mūsų  kompleksų, baimių bei įsitikinimų, o ne realios situacijos, atspindys;
•Kiekvienas jausmas mums neša žinią, todėl svarbu į jausmus atkreipti dėmesį;
•Iš kiekvienos situacijos ir iš kiekvieno žmogaus yra ko pasimokyti.

Man labai patinka posakis: aš niekada nepralošiu – arba aš laimiu, arba aš pasimokau. Dar galiu pridurti, kad galima ir laimėti, ir pasimokyti tuo pačiu metu.

 

No Comments

Post A Comment