Kaip PAGERINTI situacijĄ krizės METU?

1. PRISIMINK: TAVO JAUSMAI YRA TIK TAVO VIENOS ATSAKOMYBĖ

Kai mums kyla nemalonūs jausmai, norisi kažką kaltinti. Jei vaikai išgirsta mūsų kaltinimus skirtus kitiems, vistiek jie tai priima asmeniškai.

Pavyzdžiui, jei prie vaiko kalbi: 

„Per šitą nesąmonę negaliu normaliai dirbti, kodėl aš viena viską turiu sutvarkyti, kur tą vaiką dabar reikės dėti, kaip nepatogu, viską reikia keisti”,

žinok, kad vaikas girdi maždaug taip:

„Per tave (savo vaiką) aš atsidūriau šitoje nesąmonėje ir todėl per tave negaliu normaliai dirbti; per tave susiduriu su problemomis, kurias turi tvarkyti viena ir man sunku; per tave dabar man nepatogu gyventi”.

Nors mes aiškiai suprantame, kad kaltiname tik situaciją arba kitus suaugusius žmones, vaikai to nesupranta ir patys sau prisiima kaltę (beje panašiai tokiose situacijoje jaučiasi ir suaugę). Tai labai kenkia jų psicholginei sveikatai bei vystymuisi. 

Taip pat nereikėtų išlieti savo jausmų ant vaikų. Natūralu, kad susikaupusias emocijas reikia kažkur „padėti”, o vaikai yra tie žmonės ant kurių mums yra lengviausia išsilieti. Atsiranda pavojus vaikus aprėkti dėl smulkmenų.

Jei esi ramesnė mama, tada tau gali kilti noras išreikšti savo pasipiktinimą ilgu monotonišku bambėjimu. Kai kurios mamos gali pereiti į liūdesį ar nusivylimą ne tik šia situacija, bet ir visu pasaulio netobulumu.

Jeigu su šiais jausmais nesusitvarkai, jie visi nuguls ant tavo vaiko pečių, nes vaikai labai jaučia tokius dalykus ir vėlgi dėl to kaltina save.

Norėdama apsaugoti savo vaikus, tikriausiai bandai savo emocijas slėpti, slopinti ir nukišti kažkur giliai. Tai irgi ne išeitis, nes jos vis tiek išlenda. Be to, apsimetinėjimas bendraujant su žmonėmis labai kenkia santykiams ir mums pačioms. 

Geriausia būtų pirmiausia prisiimti atsakomybę už savo jausmus ir su jais susitvarkyti. Tam labai padeda išrašyti visas mintis, pakvėpuoti, nusiplauti veidą šaltu vandeniu, pašokinėti ar dar kitaip leisti savo kūnui išeiti iš šios būsenos, išvardinti sau savo jausmus ir leisti juos išjausti kelias minutes.

Primink sau: “Aš taip reaguoju ir taip jaučiuosi tik dėl to, kad noriu, jog viskas būtų gerai, o šis įvykis tam trukdo. Aš noriu, kad vaikai būtų saugūs, kad galėčiau dirbti savo darbą, kad visi būtų laimingi ir patenkinti.”

Tai turėtų padėti tau nusiraminti ir sudėlioti viską į vietas. Tik tai atlikus rekomenduojama pradėti pokalbį su vaiku.

2. PASIKALBĖK SU VAIKAIS IR ATLIEPK JŲ JAUSMUS 

Tu jau ir taip daug padarei: priėmei nepatogius sprendimus, pakeitei savo planus, skyrei daug laiko apmąstymui bei jaudinaisi, stengeisi šioje situacijoje elgtis geriausiai kaip gali. Tai yra pusė kelio!

Kita pusė – pasikalbėti apie tai su savo vaikais. Pirmiausia apie tai, kaip jaučiasi jie ir tada apie tai, kokie jausmai kilo tau. Kaip tai padaryti tinkamai?

Kiekvienas vaikas šioje situacijoje reaguoja ir jaučiasi skirtingai. Tai didele dalimi priklauso ir nuo jo amžiaus, gyvenimiškos patirties bei nuo ugdymo įstaigos darbuotojų elgesio. Todėl pirmiausia siūlyčiau išsiaiškinti, ką jie žino, t.y. ką jiems pasakė mokytojai, ką kalba draugai ir kaip jie patys visą tai interpretuoja.

Tai galima padaryti užduodant tokius klausimus:

– „Girdėjau, kad mokykloje šiandien/vakar ir vėl kažkas atsitiko. Kas tai buvo?
– Kaip reagavo tavo draugai?
– Ką sakė mokytojai/auklėtojai?
– Ką darėt?
– Ką tu apie visa tai manai?

Žinoma, klausimus reikėtų tinkamai adaptuoti pagal vaiko amžių.

Kai jau žinome su kuo turime reikalą, labai svarbu atliepti vaiko jausmus ir jokiais būdais nekritikuoti jo atsakymų, nekišti savo nuomonės!!! Jeigu nesutinki ar galvoji, kad jis neturėtų taip jaustis, pvz.: manai, kad nėra čia ko bijoti, kam taip perdėtai reaguoti, ką čia prisigalvoja, ko čia juokiesi (visai nejuokinga) arba ko čia verkt (nieko čia liūdno) ir pan. Tau kils susierzinimas ir čia labai svarbu suprasti, kad šis susierzinimas yra tik tavo problema ir vaikas jokiais būdais nėra dėl to kaltas. Jei tu nesutinki su tuo, ką sako tavo vaikas, tai dar nereiškia, kad esi teisi. Todėl vėl grįžtame prie pirmo punkto. 

Nusiraminusi gali grįžti prie vaiko jausmų atliepimo ir validavimo. Čia labai praverčia tokie sakiniai:

– Suprantama/normalu, kad tau kyla toks jausmas;
–  Manau, kad visi tavo vietoje taip jaustųsi;
– Aš girdžiu, kad tu jautiesi…. (sunerimęs, išsigandęs, tau juokinga, tau baisu ar pan.);
– Žinok, kad aš tave palaikau;
– Ačiū, kad papasakojai;
– Man svarbu, kaip jautiesi tu;
– Labai įdomu tavęs klausytis, papaskok daugiau;
– Tavo nuomonė man įdomi/svarbi”.
Pasirink variantą, kuris labiausiai atitinka tavo realybę.

Net jeigu vaikas nieko ir nepasakys, svarbu suprasti, kad greičiausiai jis irgi bijo. Ypač karo Ukrainoje ir paaištrėjusio karo Palestinoje akivaizdoje, vaikai apskritai jaučiasi nesaugūs, nes informacija apie karą kitose šalyse tapo mūsų kasdienybės dalimi. Net ir netikra bombos grėsmė šiuo laikotarpiu jiems atrodo daug realesnė nei yra iš tikrųjų.

Todėl svarbu dar papildomai pasitikrinti, ko konkrečiai vaikas bijo, kiek tos baimės iš viso yra. Keletas pavyzdžių:

– Tau tikriausiai buvo nejauku, kai sužinojai…?
– Ar išsigandai, kai auklėtoja pasakė…?
– Ar baisu buvo evakuotis iš mokyklos?

Vėlgi, šie klausimai labai priklauso nuo to, ką ir kaip vaikams sakė ugdymo įstaigos darbuotojai. Jeigu vaikas sako, kad ne, jam viskas OK ir jis nieko nebijo, tai galima tiesiog pasiklausiti, ką jis mano apie tuos, kurie bijo. Tuomet vaikas išdėstys viską, kas iš tikrųjų yra jo viduje.

Kai jau pilnai išnarstėte vaiko situaciją, tik tada galima pereiti prie to, kaip šią situaciją matai tu, ir kaip jaustumeisi bei reguotum, jeigu pati būtum vaiko vietoje. 

Kalbėjimas apie jausmus ir jų atliepimas yra būtina sąlyga sveikai psichologijai. Tinkamai perėjus šį procesą, tavo vaikas pasijaus svarbus, išgirstas, mylimas ir suprastas!

3. PASINAUDOK PROGA PAGILINTI RYŠĮ IR UGDYTI SVARBIAS VERTYBES

Jei norisi eiti dar giliau ir toliau, jei norisi ne tik auginti, bet ir auklėti savo vaiką, kviečiu pasinaudoti šia proga ir dar labiau suartėti su vaikais bei pasidalinti savo vertybėmis. Siūlau pradėti nuo to, kas tau svarbu šioje situacijoje ir parodyti savo vaikui, kad jis tau yra prioritetas.

Tai gali padaryti naudodama tokias frazes:

– Man labai svarbu, kad tu esi saugus;
– Taip, ši situacija visiems kelia stresą, bet man svarbiausia, kad tu esi saugus; 
– Visi suaugę rūpinasi tavo saugumu, tiek mokytojai, tiek aš, tiek ir policija;
– Aš labai jaudinausi dėl tavęs, nes man svarbu, kad tau viskas būtų gerai;
– Aš džiaugiuosi, kad tau viskas gerai.

Tada galima pereiti prie gyvenimo prasmės klausimų, religinių pažiūrų, veiksmo filmų aptarimo, vertybių bei žmonių, kurie daro tokias niekšybes aptarimo.

Galima pasikalbėti apie tai, kodėl kažkas taip galėtų elgtis, kokie jų motyvai, kas yra gerai ir kas yra blogai gyvenime, ką vaikas mato gero ir blogo tame, ir t.t. Čia jau kiek jūsų fantazija leidžia. 

Šio pokalbio esmė yra nuoširdumas, laikas kartu, pasidalinimas savo nuomonėmis, gebėjimas išgirsti ir gerbti kito žmogaus poziciją, bendrų taškų ieškojimas.